MITAI IR TIKROVĖ

MŪSŲ DARBAI

SEMINARAI

NARIAI

MAŽOSIOS HE

VANDENS MALŪNAI

TEISINIAI DOKUMENTAI

PRISIJUNGTI
En
Lt
Apie mus Naujienos Narystė Kontaktai Įstatai Nuorodos

 



HIDROENERGETIKOS ISTORIJA

Hidroenergetikos istorijos pradžia – vandens ratas, vandens tėkmės energiją verčiantis mechanine energija. Jis Europoje buvo naudojamas jau nuo mūsų eros pirmojo šimtmečio.

Lietuvoje esantys ir vandens rato principu veikiantys malūnai šaltiniuose pirmą kartą minimi XIII a. „Livonijos kronikoje“. Bėgant laikui jų skaičius vis augo, apie tai liudija ir įvestas malūnų mokestis. Vandens malūnų plėtra siejosi su užtvankų statyba, tvenkinių sudarymu. XVII a. buvo pastatyta viena iš stambesnių Biržų užtvanka. Jos sudarytas tvenkinys, dabar vadinamas Širvenos ežeru, saugojo Biržų pilį, o tvenkinio vanduo buvo naudojamas vandens ratams sukti.

Laikoma, kad  pirmoji HE Lietuvoje atsirado daugiau, kaip prieš šimtą metų – 1900 m., vakarų Lietuvoje Sukončiuose ant Virvytės, o dešimtmečiu vėliau (1910) Anykščiuose ant Šventosios. Pirmoji HE iki šios dienos neišliko. Tai buvo vandens malūnas, porą kilometrų aukščiau   dabartinės Sukončių HE, kuri buvo pastatyta po 50 metų. Panašaus likimo susilaukė ir Anykščių HE (rekonstruota 1920 ir 1947m, o 1968 m. uždaryta), kurią šiuo metu vėl planuojama atstatyti.

1909 m pradėti pirmieji tyrimai didžiausios Lietuvos upės Nemuno hidroenergijos panaudojimo Birštono kilpos rajone., dešimtmečiu vėliau – Neries (1921m.)  antros pagal dydį upės. Neries HE  projektai, atitiko šiuolaikinius aplinkosaugos reikalavimus – su žuvų pralaidomis.   Pirmosios Nepriklausomybės metu  elektros, hidrotechnikos inžinieriai puoselėjo didžiules viltis pakinkyti Nemuną, Nerį elektros gamybai, pagerinti laivybos sąlygas. Deja, tarpukaryje šie projektai nebuvo realizuoti nepaisant šalies atsilikimo elektros gamybos srityje, didžiulės jos pardavimo kainos ir dėl įsigalėjusio elektros gamybos monopolio (užsienio koncesininko reikalavimų), o projektų iniciatoriai buvo tampomi po teismus, net sodinami į areštines.

XX a. 4-ame dešimtmetyje hidroenergetikos įmonių (su vandens ratais bei su hidroturbinomis) buvo 640, jų bendroji galia buvo apie 9000 kilovatų. 1941 – 44 m. per II pasaulinį karą daug vandens jėgainių buvo sugriauta – 1948 m. jų veikė tik 335 (1958 m. – 111).

Po karo, tarybiniais metais, vėl buvo sugrįžta prie Nemuno kompleksinio vandens išteklių panaudojimo – labiausiai, hidroenergetikai ir  laivybai. Buvo parengtas bendrasis visos upės panaudojimo planas, pagal kurį 1959 m. pastatyta   galingiausia  Lietuvoje (101 MW galios) Kauno HE. 7-me dešimtmetyje, radikaliai pakeitus šį planą, buvo numatyta statyti didžiulę Birštono HE, kurios sudarytas tvenkinys būtų sunaikinęs apie 2/3 žymaus Punios šilo.  Šis variantas pagrįstai turėjo daug priešininkų, tame tarpe inteligentijos ir hidrotechnikų,  ir nebuvo priimtas. Tačiau tokios gigantiškos HE projektas, neatsižvelgiant į aplinką, diskreditavo visą Nemuno hidroenergetiką. Jai buvo pasiūlyta alternatyva - Kruonio HAE.

Iki 1960 m. gana intensyviai buvo statomos mažosios HE (MHE), o po 1960 m. Lietuvai elektrifikuoti buvo statomos šiluminės, o vėliau – ir atominė Ignalinos elektrinė. MHE statyba ir net esamų naudojimas tapo nerentabilus; daug jų buvo apleista, suniokota: 1990 m. jų veikė tik 12.

Dabartiniu metu šalyje veikia 82 mažosios HE ir 2 didelės hidroelektrinės (Kauno HE, 100 MW ir Kruonio HAE, 800 MW (nebaigta statyba). Mažosios HE pagamina apie 68 mln. kWh elektros energijos. Kauno HE metinė elektros gamyba – 330 mln. kWh.

 

Hidrojėgainės Lietuvoje 1939 m.

Hidrojėgainės Lietuvoje 1958 m.